Barcelona street photographed by Christopher Anderson using the Canon EOS M5

Namams

Savamokslis fotožurnalistas Christopher Anderson gimė Kanadoje, užaugo vakarų Teksase ir didžiąją savo suaugusio gyvenimo dalį vadino savo namais Niujorką. Prestižinio „Magnum Photos“ narys ir dar neseniai buvęs pirmasis „New York Magazine“ nuolatinis fotografas, dabar jis su šeima rado naujus namus Barselonoje. Prisijungėme jam tyrinėjant savo naują aplinką, kad sužinotume apie tai, kaip jis suvokia namus, apie jo požiūrį į gatvės fotografiją ir apie tai, kas jo požiūriu, yra geras fotoaparatas.

Kelionė namo

Chrisui namai visų pirma reiškia ryšį – ryšį su jo šeima, su gatvių garsais ir ritmais, ir su aplinkui gyvenančiais žmonėmis. Bet prireikė nemažos kelionės, kad jis atrastų, ką tai iš tiesų reiškia.

„Palyginti jaunas palikau namus, kuriuose užaugau, ir nuo tada keliaudamas po pasaulį ir ieškodamas egzotikos gyvenau daugelyje įvairių vietų. Mane vedė smalsumas ir nuotykių troškimas – tačiau dabar suprantu, kad tai padėjo man atskleisti ir tai, ką man reiškia namai.“

„Kol neturėjau šeimos, aš beveik nuolat laiką leidau kelionėse – gyvenau nuolatiniame judesyje ir namai būdavo ten, kur tą dieną prabusdavau. Praktiškai aš buvau benamis, nors ir mokėjau nuomą, nes niekur nesijaučiau savas. Tačiau už to nuolatinio judėjimo slypėjo jausmas, kad ieškau savo vietos, jausmas, kad ieškau namų.“

„Mano pirmojo sūnaus gimimas, ir mano apie jį sukurta knyga SON buvo pirmasis kartas, kai aš pažvelgiau į savo artimiausią aplinką. Tik tada aš suvokiau, kad namai yra labiau susiję su ta intymia erdve, kuria aš dalinuosi su savo mylimais žmonėmis, o ne su vieta, miestu ar konkrečiu namu.“

„Visos iki tol mano patirtos kelionės ir padarytos nuotraukos tebuvo pasiruošimas toms mano sūnaus fotografijoms. Ir jos suteikė man tai, ko visada ieškojau fotografijoje – tikrą ryšį su universalia patirtimi, kuri kartu buvo išskirtinai tik mano.“

„Nuo knygos SON išleidimo taip pat jaučiu, kad daugumoje mano darbų toliau tyrinėjama namų idėja – viskas sukasi koncentruotai apie mano šeimos branduolį. Barselona yra dar vienas tos asmeninės kelionės tęsinys. Aš vis dar fotografuoju savo namus, tiesiog kitoje vietoje.“

Emocinių ryšių užmezgimas

Chris apibūdina fotografavimą kaip „priemonę, kuri susieja su tuo, su kuo bandau užmegzti ryšį“ ir kaip „pasiteisinimą užmegzti ryšį ir sužinoti daugiau apie save“. Tačiau jis pripažįsta, kad gali užtrukti, kol naujuose namuose bus atrastas emocinis ryšys arba jo nuolat ieškoma kokybė – tas retas dalykas, kuris suspaudžia širdį.

„Kai žvelgiu į pirmąsias man visiškai nepažįstamoje vietoje padarytas nuotraukas, aš aiškiai matau, kad jose yra naujų atradimų jausmas. Viskas atrodo puikiai ir dvelkia naujumu ir egzotika – bet pasibaigus tam etapui, prasideda turtingesnis ir gilesnis etapas, kada ir atsiranda tikrosios nuotraukos.

„Pavyzdžiui, kai pradėjau fotografuoti projektui, kuris tapo mano knyga SON, nevertinau to profesiniu požiūriu – aš tiesiog buvau savo šeimą fotografuojantis tėvas. Mane nustebino tų nuotraukų organiškumas ir supratau, kad būtent to aš visada ir ieškojau fotografijose. Aš nesistengiau padaryti gražios nuotraukos – tiesiog mačiau tai, su kuo jaučiau ryšį. Tas pats vyksta visada, kai tik fotografuoju. Kuo geriau aš kažką suprantu, tuo natūralesnės yra nuotraukos ir vaizdas perteikia tikresnę emociją“.

„Tad kai redaguodamas peržiūrinėjau nuotraukas, aš neieškojau tobulo apšvietimo, kompozicijos ar ekspozicijos – ieškojau nuotraukos, kuri priverstų stabtelėti ir užimtų kvapą, tokios, kuri mane priblokštų emociškai. Ir tai yra vienintelis būdas atrasti kitiems žmonėms įdomų vaizdą – jis turi užkabinti tą pačią jautrią jų stygą“.

„Visi triukai su šviesų kombinacijomis, spalvomis ir kt. galiausiai yra nesvarbūs – ne jie sukuria nuotraukos ryšį su žmogumi, jie tėra dekoracijos. Nuotraukos esmė yra tai, su kuo, viliuosi, kiekvienas gali pajausti bendrumą. Kartais to net neįmanoma paaiškinti, aprašyti ar parodyti, bet tai yra. Tai ta magija, dėl kurios viena nuotrauka išsiskiria iš visų kitų. Bet kas gali padaryti gražią nuotrauką, bet man to negana – aš noriu nuotraukų, kurios sužadina manyje kažką gilesnio“.

„Esu fotografavęs viską nuo karo fotografijos iki portretų ir dar begales sričių, naudodamas daugybę vaizdinių išraiškų, bet man patinka manyti, kad vienas dalykas yra bendras visiems mano darbams ir tai yra tas pats emocinio ryšio jausmas.“

Gatvių poezija

Užmegzdamas ryšį su nepažįstamais Barselonos žmonėmis Chris paaiškino, kad jis siekė įamžinti tai, ką jis vadina gatvių jausmingumu ir poezija:

„Gatvių fotografija yra puiki tuo, kad suteikia leidimą stebėti ir užmegzti ryšį“. Šis veiksmas taip pat yra disciplina – tai tarsi grojimas muzikos instrumentu, kai reikia pataikyti į tam tikrą stebėjimo dažnį. Tai tarsi radijo derinimas – visų pirma girdimas tik statinis triukšmas, kol staiga aptinki muziką ir pajunti vietos, kurioje esi, ritmą. Aš galiu tai apibūdinti tik kaip jutiminį malonumą“.

„Gatvės turi tų magiškų dulkių, kurios nusėda nuotraukoje – galbūt tai yra šviesa, galbūt kompozicija, dėl kurios ji atgyja. Bet ypač šviesa gali pakeisti siužetą ir panardinti objektą į nežemišką švytėjimą – persotindama situaciją kažkuo, kas yra daugiau nei spalvos, nei veiksmas, nei geografinė vietovė. Aš ieškau šviesos, bet jaučiu, kad ji yra intuityvi, tai – kas daugiau jaučiama, nei matoma. Šviesa trunka ilgiau, nei tik ta akimirka.“

„Galiausiai mano nuotraukos yra arba nėra mano patirties atspindys, ir kai einu į gatves, aš ieškau poezijos, o ne naujienų pranešimų! Kai viskas sutampa – kaip mergina nespalvotais marškinėliais ir ryškiais raudonais plaukais, einanti į neįtikėtinai juodus šešėlius karštoje siauros gatvės šviesoje – tai jau yra poezija“

Geras fotoaparatas

Barselonos gatves Chris fotografavo naudodamas „EOS M5“ – naują, kompaktišką ir lengvą beveidrodinį „Canon“ fotoaparatą, kuris įkūnija daugybę šio fotografo ieškomų gero fotoaparato savybių – lengvą naudojimą, patogumą nešioti ir pribloškiamą efektyvumą.

„Gero fotoaparato naudojimas neturėtų sukelti problemų. Noriu greitai reaguoti į pamatytą sceną ir negalvoti apie mechaniką – man tai sugriauna bet kokią nuotraukos magiją. Fotoaparatas, kuris padeda užfiksuoti emocinį ryšį, yra svarbesnis už bet kokias technines specifikacijas. Mažas ir lengvas fotoaparatas, toks kaip EOS M5, ypač puikiai tinka, kai tenka daug vaikščioti – tarkim nueiti 5 mylias, kai fotografavau Barseloną!

„Kažkada dirbau statybose, kur kiekvienas turi savo plaktuką, kurį gerai pažįsta ir su kuriuo jaučiasi patogiai. Tas pats yra ir su fotoaparatu. Aš turiu žinoti, kaip jis reaguos ir suveiks, ir man jis turi būti patogus – tada aš galėsiu ramiai juo naudotis kaip savo rankomis ir akimis. Aš turiu žinoti, kad juo visad pataikysiu į tikslą! „EOS M5“ būtent toks ir yra.”