Balti Ispanijos kaimeliai siūlo žvilgtelėti į pranykusią praeitį
Autorius Marcelo del Pozo
Akinantys kubo formos namelių telkiniai ant alyvmedžiais apaugusių Andalūzijos kalnų – pietų Ispanijos „Pueblos Blancos“ arba baltieji kaimeliai yra taip pavadinti dėl kalkių, kuriomis siekiant išsaugoti vėsą yra nubalinti šie pastatai.
Siaurų skersgatvių labirintai grąžina į laikus, kai šis regionas buvo vadinamas „Al-Andalus“ ir buvo viduržemio musulmonų teritorijos dalis. Dauguma pavadinimų yra arabiškos kilmės, pvz., „Alcala“ reiškia „pilį“.
Dar viena užuomina iš praeities yra dažnas priešdėlis „de la Frontera“ arba „Frontas“, primenantis apie laikus, kai Ispanija buvo padalyta į krikščioniškas ir musulmoniškas teritorijas.
Vietos festivaliuose pamatysite ir religines procesijas, kai akmeninėmis gatvėmis vyrai traukia gėlėmis apkaišytas statulas, ir bulių bėgimą, kai kaime paleidžiami buliai, o dalyviai slepiasi už grotų, kad pabėgtų nuo jų ragų.
Šis regionas yra stulbinamai gražus ir pritraukia gausybę pietų Ispanijoje besilankančių turistų, tačiau kartu tai yra ir viena vargingiausių šios šalies sričių, kurioje yra vienas iš didžiausių nedarbo rodiklių visoje Europos Sąjungoje.
Eurostato duomenimis, 2015 m. Andalūzijoje buvo antras iš eilės didžiausias nedarbo lygis, nes darbo neturėjo beveik kas trečias žmogus. Daugiau nei pusė jaunimo yra bedarbiai.
Tradiciškai žmonės čia gyvendavo iš alyvuogių aliejaus pramonės – iki šiol Ispanija yra didžiausia alyvuogių aliejaus gamintoja pasaulyje. Bet lūkesčiai keičiasi ir jaunimas nebenori ištisas valandas ūkiuose dirbti prastai mokamo darbo.
„Jaunimas bėga į miestus“, teigė 19 m. amžiaus Jose Maria Cortijo, gyvenantis Vega de los Molinos, Arcos de la Frontera priklausančiame baltame kaimelyje ant virš slėnio kybančio kalnagūbrio.
Jam pritaria ir Agustin Pina, sūrių gamintojas iš gretimo Villaluenga del Rosario kaimo, įsikūrusio Sierra de Grazalema nacionalinio parko viduryje.
„Jaunimas nenori dirbti laukuose, nes tai ne gyvenimas, o vergovė“, teigė visą gyvenimą prie žemės dirbęs 58 metų vyras. „Jie nori dirbti nuo pirmadienio iki penktadienio“.
Gyventojų teigimu, gyvenimas kaime yra tylus ir ramus, kaip ir senais laikais.
„Kai tenka išvykti į didelį miestą, negaliu sulaukti, kada galėsiu čia grįžti“, teigė 50 metų amžiaus Cortijo mama Maria Jose Manzano. „Ten vien tik triukšmas, skuba ir įtampa“.
(Teksto autorė: Sonya Dowsett)